Cheminė analizė

Fizikocheminiai tyrimai suteikia reikiamos informacijos apie produkto sudedamąsias dalis, taip pat informacijos apie produkto fizikines ir chemines savybes.

J. S. Hamilton laboratorijose taikomi įvairūs maisto ir pašarų produktų tyrimo metodai. Tiriama:

maistinių medžiagų sudėtis, įskaitant baltymų kiekį, cukraus kiekį, pelenų kiekį, drėgmę, riebalų kiekį (tarp jų sočiųjų riebalų ir transriebalų), skaidulinių medžiagų, angliavandenių ir druskos kiekį, cholesterolio kiekį, aminorūgščių kiekį;

produkto charakteristikos, pavyzdžiui, pH, rūgštingumas, vandens aktyvumas (a_w), lydymosi ir užšalimo temperatūra ir kt.;

sudėtyje esantys mikroelementai ir makroelementai: Ca, Na, K, Mg, P, Fe, Se, Mn, Zn, Cu, Al, Sn, Ni, Co, Cr, B, Mo, I;

produkto šviežumo rodikliai, tokie kaip rūgštingumas, peroksidas, anizidinas, lakusis bazinis azotas (TVB-N), histaminas ir kt.

J. S. Hamilton laboratorijos siūlo didelį paslaugų asortimentą, kuris plačiausiu požiūriu atitinka klientų lūkesčius, susijusius su maisto sauga ir kokybe.

Vartotojų informavimą apie produktų maistinę vertę reglamentuoja galiojantys teisės aktai. Taigi tinkamas maisto produktų ženklinimas, atitinkantis maisto produktus reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, yra esminis rinkoje siūlomų maisto produktų saugos užtikrinimo elementas. Produkto etiketėje turi būti nurodyta produkto energinė vertė ir riebalų, sočiųjų riebalų rūgščių, angliavandenių, cukrų, baltymų bei druskos kiekis. Jei technologiniame procese druska nebuvo naudojama, prie maistingumo deklaracijos galima pateikti pastabą, kad nurodytas druskos kiekis susidarė tik dėl natūraliai produkte esančio natrio. Privalomos maistingumo informacijos turinį galima papildyti informacija apie mononesočiųjų riebalų rūgščių, polinesočiųjų riebalų rūgščių, poliolių, krakmolo, skaidulinių medžiagų, vitaminų ir mineralinių medžiagų kiekį.

 Informacija apie maistinę vertę turėtų būti pateikiama gramais šimte gramų arba šimte mililitrų. Be to, ji gali būti nurodyta vienai porcijai arba produkto vienetui.

 S. Hamilton laboratorijos siūlomi maistingumo tyrimai atliekami atsižvelgiant į Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimus, taip pat į specialias Jungtinių Amerikos Valstijų, Kanados ir kitų šalių norminių dokumentų nuostatas.

Susisiekite su mumis ir mes pateiksime jūsų poreikius atitinkantį pasiūlymą!

Vitaminai yra nepakeičiamieji elementai, būtini tinkamam organizmo funkcionavimui, todėl vitaminų kiekis yra vienas svarbiausių maisto produktų kokybės ir tinkamų technologinių procesų užtikrinimo rodiklių.

Vitaminai gali būti natūralios kilmės arba pagaminti sintetiniu būdu. Bet to, dėl vitaminų struktūros ir savybių įvairovės nustatyti jų kiekį produktuose labai sudėtinga.

Atsižvelgiant į vitaminų klasifikaciją ir struktūrą, taikomi skirtingi analizės metodai. Dažniausiai naudojami chromatografiniai (skysčių chromatografija su fluorescencine arba spektrofotometrine detekcija) arba mikrobiologiniai tyrimo būdai. Fermentiniai arba titravimo metodai taikomi rečiau.

Jei produkte yra didelis vitaminų (išvardytų Reglamento Nr. 1169/2011 XIII priedėlio lentelėje) kiekis, jie gali būti nurodomi maisto produktų etiketėse. Minėtas reikšmingas kiekis apskaičiuojamas taikant atitinkamus santykius:

15 % referencinio suvartojamo kiekio 100 g arba 100 ml negeriamųjų produktų;

7,5 % referencinio suvartojamo kiekio, esančio 100 ml gėrimų;

15 % referencinio suvartojamo kiekio vienai porcijai, jei pakuotėje yra tik viena porcija.¹

J. S. Hamilton laboratorijos siūlo atlikti toliau nurodytų vitaminų kiekio, esančio įvairiuose maisto produktuose ir gyvūnų pašaruose, analizę:

riebaluose tirpių vitaminų ir jų provitaminų: vitamino A (retinolio), vitamino E (alfa-tokoferolio), vitamino D2 (ergokalciferolio), vitamino D3 (cholekalciferolio), vitamino K1 (filochinono), vitamino K2 (menakvinono), beta karoteno;

vandenyje tirpių vitaminų: vitamino B1 (tiamino), vitamino B2 (riboflavino), vitamino B3 (PP arba niacino), vitamino B5 (pantoteno rūgšties), vitamino B6 (piridoksino), vitamino B7 (biotino), vitamino B9 (folio rūgšties), vitamino B12 (cianokobalamino), vitamino C.

Vartotojų apsauga ir rinkos stabilumo užtikrinimas yra Europos Sąjungos maisto saugos politikos tikslas. Kiekvienas rinkai tiekiamas produktas turi atitikti specifikacijose nustatytus standartus, taikomus ir pagrindiniams parametrams, ir vartotojų sveikatai kenksmingoms medžiagoms, kurių bendrasis kiekis neturi viršyti teisės aktuose nustatyto lygio. Modernus ir pažangus žemės ūkis bei maisto pramonė taip pat lėmė būtinybę stebėti teršalų liekanas maisto ir pašarų produktuose.

Maisto produktai turi būti saugūs vartotojui – tai yra svarbiausias Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 178/2002 principas. Šiame reglamente teigiama, kad sauga ir vartotojų pasitikėjimas Europos Bendrijoje bei trečiosiose šalyse yra itin svarbūs. Didžiausi leidžiamieji kenksmingų medžiagų kiekiai nustatyti 2006 m. gruodžio 19 d. Komisijos reglamente (EB) Nr. 1881/2006, kuriame išvardytos šios teršalų grupės:

nitratai;

mikotoksinai;

sunkieji metalai;

3-monochloropropano-1,2-diolis;

dioksinai ir polichlorintieji difenilai, turintys į dioksinus panašų poveikį;

polichlorintieji bifenilai, neturintys į dioksinus panašaus poveikio;

policikliniai aromatiniai angliavandeniliai;

melaminas ir jo panašios struktūros analogai;

augalams būdingi toksinai.

J. S. Hamilton laboratorijos siūlo atlikti pesticidų liekanų tyrimus mūsų pesticidų tyrimų kompetencijos centre Hamilton UO-Technologia Sp. z o.o., kuriame dirba pesticidų liekanų tyrimų ekspertai ir taikomos moderniausios tyrimų technologijos.

Atliekame įvairių produktų tyrimus, tokių kaip:

• švieži ir (arba) šaldyti vaisiai, daržovės ir konservai, taip pat sultys;
• švieži ir (arba) džiovinti grybai;
• kiaušiniai;
• grūdai ir kruopos;
• žolelės, arbatos;
• šviežia ir (arba) šaldyta mėsa;
• šviežia ir (arba) šaldyta žuvis;
• pienas ir pieno produktai;
• sudėtiniai ir perdirbti produktai.

Ekologiškų žemės ūkio produktų tyrimams galima taikyti specialius metodus.

Pesticidai, kurių liekanos nustatomos atskirai:

• chloratai ir perchloratai;
• etefonas;
• fosfoninė rūgštis ir fosetilas;
• maleino hidrazidas;
• ditiokarbamatai, apskaičiuoti kaip cs2;
• mepikvatas ir chlormekvatas;
• DDAC (didecildimetilamonio chloridai) ir BAC (benzalkonio chloridai) ir (arba) ketvirtiniai aminai;
• kiti.

Susisiekite su mumis ir mes pateiksime jūsų poreikius atitinkantį pasiūlymą!

Antibiotikai ir kiti vaistai paprastai naudojami įvairioms žmonių ir gyvūnų ligoms gydyti. Jų išradimas ir naudojimas laikomas didžiausiu XX a. medicinos pasiekimu.

Visgi jei šių medžiagų yra mėsoje, šalutiniuose gyvūniniuose produktuose arba gyvūninės kilmės produktuose (pvz., piene, kiaušiniuose, meduje), jos gali daryti neigiamą poveikį vartotojų sveikatai. Dauguma tokių atvejų atsiranda dėl to, kad neatsižvelgiama į prailgintą veterinarinių vaistų veikimą, naudojamos indikacijų neatitinkančios tokių vaistų dozės, nesilaikoma vaistų naudojimo rekomendacijų arba jie naudojami netinkamoms gyvūnų rūšims. Siekiant apsaugoti Europos Sąjungos šalių vartotojų sveikatą, įvesta nemažai apribojimų ir parengta įvairių reglamentų, paaiškinančių antibiotikų ir kitų vaistų naudojimą maistiniams gyvūnams.

Veterinarinių vaistų liekanų stebėsena yra sudėtingas ir sunkus uždavinys, nes šios medžiagos priklauso skirtingoms grupėms (tai susiję su atskirų junginių cheminės struktūros skirtumais), o gyvūno medžiagų apykaita daro didelę įtaką liekanų kiekiui galutiniame produkte. Atliekant veterinarinių medžiagų liekanų tyrimus taikomi mikrobiologiniai atrankinės patikros metodai ir naujausi tyrimų metodai (derinant skysčių chromatografiją ir dujų chromatografiją su masių spektrometrija), kurie leidžia gana greitai įvertinti žaliavų partijas.

J. S. Hamilton Poland SA laboratorija Gdynėje rengia ir validuoja išsamesnius analizės metodus, leidžiančius tirti įvairesnius junginius skirtinguose maisto produktuose, atsižvelgiant į griežtesnes taisykles, pagal kurias mažinamos didžiausios leidžiamosios liekanų koncentracijos įvairių rūšių matricose. Dauguma metodų taip pat buvo validuoti mažiausiam įmanomam liekanų kiekiui nustatyti, todėl jie gali būti naudojami stebėti produktams, kuriuose nėra veterinarinių vaistų.

Susisiekite su mumis dėl geriausiai jūsų poreikius atitinkančio pasiūlymo!

Dioksinai į aplinką patenka dėl nevisiško angliavandenilių sudegimo dalyvaujant chlorui tokiuose procesuose kaip atliekų deginimas, cemento gamyba, netinkamai sureguliuotų vidaus degimo variklių veikimas, popieriaus gamyba, miškų gaisrai ir kt. Polichlorintųjų bifenilų (PCB) gali būti įvairiose elektros įrangos komponentuose, tepaluose, plastikuose ir kitur. Dioksinai ir dioksinų tipo bifenilai kaupiasi aplinkoje ir su pašaru, maistu bei vandeniu patenka tiek į produktyviųjų gyvūnų, tiek į žmonių organizmą. Žmonės dioksinų daugiausia suvartoja su maistu (~25 % jų patenka iš mėsos, ~26 % iš žuvies, ~16 % iš pieno, ~21 % iš pieno produktų ir ~4 % iš aliejaus).

Polichlorintieji dibenzo-para-dioksinai (PCDD) ir polichlordibenzofuranai (PCDF), vadinami dioksinais, – tai daugiau kaip 200 panašios cheminės struktūros cheminių junginių (giminingų junginių, kongenerų) grupė, kurių molekulės skiriasi chloro atomų padėtimi ir skaičiumi bei pasižymi panašiu toksiškumo gyviems organizmams mechanizmu. Daugelio tyrimų duomenimis, panašiu toksiškumo mechanizmu pasižymi ir polichlorintieji bifenilai.

17 dioksinų giminingų junginių, turinčių nuo 4 iki 8 chloro atomų, yra ypač kenksmingi žmonių sveikatai. Itin toksiški tie PCDD ir PCDF junginiai, kuriuose chloro atomai yra 2, 3, 7 ir 8 pozicijose, pavyzdžiui, 2,3,7,8-tetrachlordibenzo-p-dioksinas (TCDD). Atskiri dioksinų ir polichlorintųjų bifenilų giminingi junginiai gali pasižymėti skirtingu toksiškumu žmonių ir gyvūnų organizmams, todėl rezultatams išreikšti naudojami atitinkami perskaičiavimo koeficientai (vadinamieji toksiškumo koeficientai). Naudojant toksinio ekvivalentiškumo koeficientus (TEF) galima išreikšti bendrą giminingų junginių toksiškumą ir palengvinti rizikos vertinimą. Galutiniai rezultatai išreiškiami visų dioksinų ir dioksinų tipo polichlorintųjų bifenilų giminingų junginių, kaip toksiškumo ekvivalentų (TEQ), suma, kuri lygi atskirų giminingų junginių kiekio ir jų toksinio ekvivalentiškumo koeficientų sandaugų sumai. TEF vertė rodo, kiek kartų junginio toksiškumas žmogui yra mažesnis nei toksiškiausio giminingo junginio, t. y. 2,3,7,8-TCDD, kurio TEF = 1.

Susisiekite su mumis ir gaukite geriausiai jūsų poreikius atitinkantį pasiūlymą!

Mikotoksinai yra toksiškos medžiagos, kurias gamina įvairios pelėsių rūšys, visų pirma, Aspergillus, Penicilium ir Fusarium. Mikotoksinų susidarymui įtakos turi grybo padermė, substrato tipas, aplinkos temperatūra, drėgmė ir vandens kiekis produkte bei jo brandos laipsnis. Mikotoksinai gali sukelti įvairias ligas. Patekę į organizmą dideliais kiekiais, jie yra toksiški, tačiau ilgalaikis mažų dozių poveikis taip pat gali kelti pavojų sveikatai. Be to, mikotoksinai gali sukelti didžiulių ekonominių nuostolių.

J. S. Hamilton laboratorijos siūlo ištirti šiuos mikotoksinus įvairiuose maisto ir pašarų ėminiuose:

aflatoksinus B1, B, G1, G2 ir jų bendrąjį kiekį, aflatoksiną M1, deoksinivalenolį (DON), ochratoksiną A, toksiną T-2, toksiną HT-2, fumonizinus B1 ir B2, zearalenoną, patuliną ir skalsių alkaloidus.

Policikliniai aromatiniai angliavandeniliai (PAH, įskaitant benzo[a]pireną) yra policikliniai angliavandeniliai, turintys kondensuotus aromatinius žiedus. Jie susidaro degimo proceso metu (pavyzdžiui, deginant medieną, rūkant cigaretes ar gaminant asfaltą). Maiste jų gali atsirasti dėl šiluminio apdorojimo (kepimo, rūkymo ir kepimo ant grotelių) arba dėl aplinkos taršos.

Policikliniai aromatiniai angliavandeniliai maisto produktuose yra nepageidaujami, nes įrodyta arba įtariama, kad daugelis jų turi genotoksinių, mutageninių ir kancerogeninių savybių. Policiklinių aromatinių angliavandenilių stebėsena maisto produktuose domina gamintojus jau daugelį metų. J. S. Hamilton Poland Sp. z o.o. laboratorijose taikoma atitinkama analizės metodika, pagal kurią policikliniai aromatiniai angliavandeniliai gali būti aptinkami įvairių rūšių maisto produktuose, atsižvelgiant į skirtingus didžiausius leidžiamuosius kiekius.

Sunkieji metalai yra maisto teršalai, kurie į maisto produktus patenka daugiausia iš aplinkos. Remiantis literatūros duomenimis, sunkiaisiais metalais labiausiai užteršti yra augalai ir augalinės kilmės produktai, pavyzdžiui, duona ir grūdų produktai, taip pat žuvys ir jūros gėrybės. Dažniausiai aptinkami ir pavojingiausi sunkieji elementai yra kadmis (Cd), švinas (Pb), gyvsidabris (Hg) ir arsenas (As). Dėl ilgalaikio didelio šių elementų kiekio poveikio gali padidėti rizika susirgti vėžiu ir nervų sistemos sutrikimais, taip pat gali sutrikti imuninės sistemos veikla.

 J. S. Hamilton Poland Sp. z o.o. laboratorija Gdynėje siūlo tinkamai parengtus bandymų metodus, atitinkančius tarptautinius standartus. Analizei naudojami pažangiausi prietaisai – mineralizatoriai, ICP-MS, ICP-OES, FAAS.

Maisto priedų naudojimo tikslas – pagerinti maisto skonį, padidinti produkto stabilumą, palengvinti technologinį procesą, taip pat neretai siekiama padaryti produktą patrauklesnį. Europos Sąjungos teisės aktuose maisto priedai apibrėžiami kaip „bet kuri medžiaga, paprastai atskirai nevartojama kaip maisto produktas ir nevartojama kaip būdingas maisto produkto ingredientas, nepriklausomai nuo to, ar ji turi maistinės vertės, ir kurios sąmoningas dėjimas į maisto produktą pagal gamybos, perdirbimo, ruošimo, apdorojimo, pakavimo, transportavimo ar saugojimo technologiją reiškia ar gali reikšti, kad ji arba jos šalutiniai produktai tiesiogiai ar netiesiogiai tampa tų maisto produktų komponentu“.

Maisto priedą galima leisti naudoti tik tuo atveju, jei jis atitinka šias sąlygas:

• nurodyto kiekio naudojimas nekelia pavojaus vartotojų sveikatai;
• egzistuoja pagrįstas technologinis poreikis, kurio negalima patenkinti kitu būdu;
• jo naudojimas neklaidina ir yra naudingas vartotojams.

Nusprendus naudoti maisto priedus būtina taikyti atitinkamas metodikas, kad būtų galima nustatyti, ar neviršijamas leidžiamasis kiekis. Šiuo tikslu J.S. Hamilton Poland Sp. z o.o. laboratorijoje Gdynėje taikomi įvairūs tyrimų metodai – chromatografija (dujų chromatografija, skysčių chromatografija, plonasluoksnė chromatografija), spektrofotometrija, spektroskopija (ICP-OES ir ICP-MS) ir distiliacija.

Maisto produktų klastojimas yra problema, su kuria žmonės susiduria nuo tada, kai sužinojo, kad maisto produktų gamyba gali duoti pelno. Šiandien pažeidimų aptinkama beveik visuose maisto produktuose, todėl šis patikimumo aspektas yra viena svarbiausių problemų. Gali būti klastojamas pienas ir pieno produktai, šokoladas ir šokolado gaminiai, mėsa ir mėsos produktai, augaliniai aliejai, vaisių ir daržovių sultys, medus ir alkoholiniai gėrimai.

Nustatant klastojimo laipsnį gali būti remiamasi klaidinga informacija ant pakuotės (pavyzdžiui, jei į produktą buvo pridėta nenurodyta sudedamoji dalis), nepakankama informacija apie naudojamus konservantus arba neteisingu produkto pavadinimu (pvz., produktas vadinamas sviestu, tačiau gaminamas ne iš pieno riebalų). Neretai brangesnė sudedamoji dalis pakeičiama pigesne (naudojamos netgi sudedamosios dalys, kurių neturėtų būti maisto produktuose, pavyzdžiui, pridėdama melamino).

Aptinkant maisto produktų klastotes taikomi atitinkami metodai: įprastiniai metodai (pvz., nustatoma užšalimo temperatūra, padedanti įvertinti, ar pienas nepraskiestas vandeniu; atliekamas Lugolio testas, skirtas pridėtam krakmolo kiekiui nustatyti mėsos produkte) arba fermentiniai, genetiniai, mikroskopiniai ir instrumentiniai metodai (chromatografiniai, izotopiniai, spektrofotometriniai ir spektriniai tyrimai).

Parenkant tinkamą metodiką svarbu, kad klientas ir laboratorija bendradarbiautų, nes siekiant nustatyti galimą maisto produktų klastojimą, būtina apibrėžti ne tik analizės metodą, bet ir atliekamų darbų kryptį.

Jungtinėse Amerikos Valstijose maisto produktų švitinimo eksperimentai pradėti dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Visgi branduolinės energijos panaudojimas maisto konservavimo technologijoje labai paplito tik po Antrojo pasaulinio karo, kilus poreikiui taikiai panaudoti karo metu sukurtą branduolinę infrastruktūrą. Maisto pramonės atstovai įžvelgė galimą naudą, kurią gali duoti ilgesnis produktų galiojimo laikas.

Maisto produktų švitinimas – tai procesas, kai maisto produktai apšvitinami didelėmis radioaktyvaus kobalto-60 arba cezio-137 dozėmis, gama spinduliais arba greitųjų elektronų spinduliais. Dėl šių veiksmų kylanti grandininė reakcija stabdo vaisių ir daržovių irimą, neleidžia jiems sudygti ar nokti, užkerta kelią bakterijų plitimui ir neutralizuoja priemaišas.

Švitinti maisto produktus leidžiama, jei tai pagrįsta techniškai, nebent toks apdorojimas kelia grėsmę žmonių sveikatai.